Tekinimas – tai apdirbimo procesas, kurio metu pjovimo įrankis pašalina medžiagą iš besisukančio ruošinio; tai tekinimo staklių apdirbimo forma. Procesas priklauso nuo ruošinio sukimosi ir linijinio arba kreivinio pjovimo įrankio judėjimo koordinavimo. Keičiant įrankius, tokius kaip grąžtai, grąžtai ar gręžtuvai, taip pat galima atlikti tokias operacijas kaip gręžimas ir gręžimas. Tekinimas tinka dalims, tokioms kaip velenai, diskai ir movos, gaminti, taip pat galima apdirbti besisukančius paviršius-, įskaitant vidinius ir išorinius cilindrinius paviršius, galinius paviršius, kūginius paviršius ir sriegius. Atsižvelgiant į apdirbimo tikslumą, procesas skirstomas į grubų tekinimą (IT11 klasė) ir apdailinį tekinimą (IT10–IT7 klasės); specializuotos technikos apima veidrodinį tekinimą, kurio metu paviršiaus šiurkštumo reikšmės yra 0,04–0,01 μm, ir dekoratyvinį tekinimą, kuriuo sukuriami ornamentiniai raštai. Pagrindiniai proceso pranašumai yra didelis padėties nustatymo tikslumas, stabilus pjovimo veiksmas, tinkamumas spalvotųjų metalų apdailai ir paprasta įrankio geometrija.
Tekinimo staklių evoliucija prasidėjo nuo senovės{0}}žmogaus varomos įrangos. 1797 m. britų inžinierius Henry Maudslay padėjo pagrindus šiuolaikinėms tekinimo staklėms, išradęs švininį-sraigtinį-įrankių vežimėlį, o 1845 m. amerikiečių išradėjas Stephenas Fitchas sukūrė bokštines tekinimo stakles, patobulindamas automatizavimo galimybes. Elektrinių variklių pavaros plačiai paplito XX amžiaus pradžioje, po to šeštajame dešimtmetyje išaugo programa{8} valdomos technologijos, o aštuntajame dešimtmetyje sparčiai vystėsi CNC (kompiuterinio skaitmeninio valdymo) tekinimo staklės – visa tai lėmė nuolatinį apdirbimo tikslumo ir efektyvumo tobulinimą.
